Julie Otsuka „Buda palėpėje“

Kas dar neskaitė, kas domisi kitomis kultūromis, požiūriu į asmenybę, išsilavinimą, visuomenės normas ir panašius dalykus, rekomenduoju paskaityti Julie Otsuka knygą „Buda palėpėje“. Nors knygos pasakotojos ir moterų grupės, su kuria ji tapatinasi, likimas tragiškas, knyga ko gero turėtų sužadinti sveiką pyktį, kodėl taip buvo ir ar dabar kas nors kitaip? Kaip dabar kertasi turtas, nuolankumas, tradicijos, individualumas ir kolektyviškumas.

Knygoje „mūsų“ vardus pasakojama apie japonų kartą tarp pasaulinių karų, kurios vyrai plūdo į JAV ieškoti darbo, o į Japoniją ateidavo laiškai su nuotraukomis, pagal kurias „fotografijų nuotakų“ karta rinkdavosi sau vyrą ir persikeldavo į kitą žemyną pas jį. Jas pasitikdavo vyrai, daugiau ar mažiau nepanašūs į tuos nuotraukose, japonės, auklėtos būti paslaugiomis ir nuolankiomis, skausmingai susidurdavo su kitokia kultūra, o buitis nė iš tolo nepriminė tos, kokią prieš tai vaizdavo emigrantai.

„Laive dauguma buvome išprususios, todėl neabejojome tapsiančios geromis žmonomis. Žinojome, kaip virti ir siūti. Žinojome, kaip patiekti arbatą, kaip kurti puokštes, kaip valandų valandas tyliai klūpoti ant plačių plokščių pėdų ir nepratarti absoliučiai nieko prasmingo“.

Moterų gyvenimas tampa dar sunkesnis nei tas, nuo kurio bėgo. Jos atsiduria svetimoje žemėje vienišos ir nevertinamos savo vyrų, dirba sunkiausius darbus, yra prievartaujamos, gimdo vaikus ir miršta gimdydamos… Skaudi, tačiau puiki knyga, patekusi tarp geriausių pernykščių vertimų (vertė Emilija Ferdmanaitė).

Julian Barnes „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“

Kaip autorių pristato leidėjai – Julian Barnes (g. 1946) – garsus šiuolaikinis britų rašytojas, žurnalistas, eseistas, už savo kūrybą apdovanotas gausybe literatūrinių premijų – jų turbūt yra gavęs daugiausiai iš šiuolaikinių Europos autorių. Jo kūriniai išversti daugiau kaip į dvidešimtį pasaulio kalbų.

„10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“ – postmodernistinis romanas, kuriuo naujai ir labai ironiškai pažvelgiama į pasaulio istoriją ar, tiksliau, mūsų istorijos supratimą. Jis parodo, kad mes žinome tik kažkokio fakto ar pasakojimo trupinį, kurį karta iš kartos aplipdėme kitais istoriniais, religiniais, meniniais pasakojimais, mitais ir įsivaizdavimais.

Barneso knyga prasideda nuo Nojaus istorijos, tik ši istorija – labai kitokia nei esame pratę ją girdėti. Nojus pasirodo besąs tiesiog senas girtuoklis, jo žmona – žiauri puošeiva, o gyvūnai turėjo panaudoti visą savo gudrumą, kad įlįstų į laivą.

Reikia pasakyti, kad Nojus nebuvo geras jūrininkas nei per audrą, nei saulei šviečiant. Jį pasirinko už pamaldumą, o ne už navigacinius įgūdžius. Siaučiant audrai jis buvo niekam tikęs, ne kažin ką sugebėjo ir ramioje jūroje. Iš ko aš sprendžiu? Ir vėl atpasakoju, ką sakė paukščiai – paukščiai, kurie ištisas savaites gali išsilaikyti ore, kuriems atrasti kelią iš vienos planetos galo į kitą padeda navigacinės sistemos, įmantrumu nenusileidžiančios jūsų išrastosioms. Taigi paukščiai kalbėjo, kad Nojus neišmano, ką darąs – jis tik blaškosi ir meldžiasi. Juk tai, ką jam pavedė, nebuvo pernelyg sunku atlikti, teisybė? Per audrą reikėjo išsilaikyti, stengiantis išvengti didžiausių verpetų; o vėjui nurimus pakako patikrinti, ar pernelyg nenukrypome nuo žemėlapyje pažymėto kurso, kad netektų išsilaipinti kur nors negyvenamoje Sacharos dykumoje.