„Klara“ – naujausia Agnės Žagrakalytės knyga. Šiemet autorė kartu su R. Granausko, J. Melniko, P. Pukytės ir R. Aiškinytės buvo nominuota Metų knygos rinkimuose. A. Žagrakalytė jau yra atkreipusi dėmesį originaliu literatūriniu balsu.
Imantis skaityti „Klarą“ reikia pasiruošti, kad tai nebus tradicinis „kas, kur, kada, kaip“ siužetas. Pasakojimo linija čia chaotiška, fragmentai mainosi, o skaitytojas kartais erzinamas: knyga tai įtraukia, tai atstumia skaitytoją. Faktas, kad „Klara“ nuolat mainosi, tie patys fragmentai blyksi kitais akcentais, apauga vis kitokiomis, netikėtomis detalėmis. Ne veltui „Klara“ deklaruoja esanti ne romanas, bet komiksas (bande dessinée). Sunku susivokti, kur esama, kas ir kam vyksta. Vieną veiksmo fragmentą keičia kitas ir sunku sugaudyti, kokie jų tarpusavio ryšiai.
Klaros motina buvo graži moteris, gal tik labai nusidirbusi. Vaikai jai gimdavo lengvai ir greitai, mylėjo ji lygiai taip pat ūmiai, kaip ir nekentė, ryte galėjo dusinti glėbyje ir čiūčiuoti, o vakare skaudžiai išbarti, buvo graži, žvitrios mėlynos akys kartais sustingdavo ir patamsėdavo, tada ji būdavo ypač daili, baugiai, nematei tada nei išsiduobusių treninginių kelnių, nei amžinosios geltonos striukelės su ereliu, – akys viską nustelbdavo, didelės, giliavyzdės, į tokias įkristum, ir krisdavo jie visi paeiliui į tas akis kaip į smegduobes, tokį motinos žvilgsnį įjungdavo gražūs daiktai.
<…>
Močiute, pasek man pasaką. Nežinau pasakų. Kaip tai nežinai, gi tu sena, turi žinoti. Senė tyli. Tyli, tyli, o tada riebiai atsikrenkščia ir lėtai pradeda. Klara išplėtus akis ir ausis.
Gyveno kartą… Seniai, seniai, gyveno kartą liūtė karalienė. Liūtė karalienė turėjo… žentą. Turėjo žentą liūtė karalienė, ir kartą jis atėjo į svečius. Atėjo pas liūtę karalienę žentas, ir liūtė jį suėdė.
Klarytė virpėdama laukia, kas bus toliau. Senė tyli. Viskas, klausia nusiminus Klarytė, – viskas, sako senė ir nusisukus užmiega.
BIBLIOTEKA IR PELĖ 