Sharon Owens „Arbatinė Šilkmedžių gatvėje“

Anotacijoje knyga pristatoma taip:

Tai romantiškas ir nostalgiškas airių rašytojos Sharon Owens romanas apie žmones, kurių likimus sieja arbatinė Šilkmedžių gatvėje.

Penė dirba arbatinėje nuo mažumės. Jau trisdešimt penkerius metus jos gyvenimas plaukia pasroviui, nuobodžiai, nors ir be didelių tragedijų, bet Penė kažkaip net gėdijasi savo gyvenimo. Jau septyniolika metų kartu arbatinėje pluša ir jos vyras Danielius, kuriam desertų gaminimas vis labiau rūpi nei žmona…

Pelė nori permainų ir žino, kad niekas jų neatneš. Ji puoselėja savo troškimus ir laukia geresnių dienų, nors tik tai ji ir darė visą gyvenimą. Vieną dieną Penė savo nuolankioje širdyje pajunta bundant maištą.

Knygos herojai, arbatinės lankytojai, mėgsta jaukią arbatinės atmosferą ir skanius desertus, jie pasipasakoja savo istorijas ir draugiškai pasišneka apie gyvenimą, pasislepia nuo gyvenimo negandų ir paskanauja gardžių pyragaičių. Pasirodo, tai magiška vieta, kupina paslapčių.

Arbatinė, kur šeimininkauja Danielius ir Penė, – susitikimo taškas, kur renkasi  visokio plauko keistuoliai ir nevykėliai: nepripažinta dailininkė, senmergės seserys, nespausdinamas rašytojas, namų šeimininkė ir t. t. Visi arbatinės klientai negyvena taip, kaip norėtų: trukdo nelaimingas šeimyninis gyvenimas, skurdas ir nepripažinimas, šeimos paslaptys, antsvoris, neištikimi sutuoktiniai ir t. t. Personažų daug, jie įvairūs ir su savomis nesėkmėmis. Net arbatinės šeimininkai turi savų nemalonumų, nesutarimų ir juodulių, tačiau pamažu visi savo gyvenimą pakeičia į gerą.

– Žinai, Danieliau, štai ką čia norėčiau padaryti. Nudažyti kavinę kraujo raudonumo spalva. Tik pažvelk , koks įspūdis, kai uždegtos stalinės lempos. Taip jauku ir prašmatnu.

– Mums tik šito ir trūksta, – atsiduso jis blizgindamas stiklinį padėklą varškės pyragui. – Šitos sienos tokios griuvenos, kad jų neįmanoma dažyti. Tu gi žinai, mieloji.

– Ar negalima pasamdyti žmogaus, kadjas pataisytų? Ar tiesiog sukandus dantis ją iš pagrindų atnaujinti? Įdėti didesnius langus, nupirkti naujus baldus? Virtuvėje įtaisyti naują įrangą? Tu gi žinai, kad mes tai išgalime.

– Mažute, kavinė žmonėms patinka tokia, kokia yra, – kirste nukirto Danielius. – Visame mieste čia viena iš nedaugelio vietų, iki šiol valdoma tos pačios šeimos ir nuo senų laikų nepakitusi. Karalienės koledžo studentams ji patinka. Sako, čia „klasė“. Retro stilius, ar kažkas tokio.

Koks mano vertinimas? Jei ieškoti vertingos literatūros, ši knyga ne tokia. Tačiau skaityti ją lengva ir smagu, tokia skani mini melodrama. Galima palyginti su pyragu – nors jis nėra vertingas ir itin sveikas, pyragas pakelia nuotaiką ir nuostabiai paįvairina šeštadienio pasivaikščiojimą po miesto centrą.