Marianne Fredriksson „Ana, Hana ir Johana“

Švedų rašytojos knyga iš dvidešimto amžiaus aukso fondo. Anotacijoje knyga pristatoma taip:

Ana, Hana ir Johana – trys tos pačios šeimos skirtingų kartų moterys. Šiame šiltame ir daug minčių keliančiame romane Marianne Fredriksson piešia jų portretus švedų visuomenės fone, parodydama gyvenimo sąlygų raidą nuo skurdo iki gerovės. Tai knyga apie meilę, kelianti klausimą: ar galės moterys kada nors tapti laisvos? Ar egzistuoja asmeninė nepriklausomybė?

Prisipažinsiu, knygą skaityti pradėjau tik todėl, kad draugė, rašanti puikų tinklaraštį apie kosmetiką, man ją rekomendavo. Anksčiau ar nesuviliodavo pavadinimas, ar atbaidydavo žodžiai  „trijų moterų istorija“ ir dar mano matytas knygos viršelis buvo atgrasus. Visgi perskaičiau knygą su didžiuliu malonumu ir rekomenduoju visiems, kas dar neskaitė.

Čia jau negerai, tarė pati sau. Nes žinojo, kad laimės atseikėta, ir brangiai kaštuoja, jei per daug jos užsigvieši. Bet tada ji atsilošė, krestelėjo galvą ir prisiminė, kad jau yra užsimokėjusi. (psl. 48).

Pasakojimas yra gyvas, atrodo, kad nuoširdžiai, atvirai pasakojamas gyvenimas, nei gražesnis, nei prastesnis, tiesiog toks, koks buvo. Trys stiprios trijų kartų moterys. Jų rūpesčiai, paslaptys, viltys ir troškimai. Santūrumas ir nepasakyti žodžiai. Man patiko, kad šioje knygoje nėra moterims veikėjoms dažnai prikišamo perdėto jausmingumo, nors jausmų yra daug, tik jie giliai, nedemonstruojami.

Bet kartais būdavai teisi, ypač, kaip pasakei, jog aš irgi niekur nedingsiu. Ir manęs laukia moters gyvenimas.
Aš, senele, nenešiojau miltų maišų iš malūno į miestelį. Bet vis dėlto neišsisukau ir aš. (psl. 27).

Man patiko ir tai, kokia panaši visgi švedų ir lietuvių jausena. Buvo įdomu sužinoti apie ne tokių jau tolimų kaimynų istoriją, būdą, požiūrį, problemas.

Kodėl mes niekad nekalbėjom apie knygas? Juk vis dėlto tai buvo didžiulė bendra sritis. Ar kad tu nedrįsai?
Ne, taip negalėjo būti.
Ar todėl, kad aš nesiklausiau? Taip.
Man tu nerūpėjai kaip asmenybė, tik kaip mama. Ir tik tada, kai susirgai, dingai ir jau buvo per vėlu, kilo daugybė klausimų. (psl. 311).

Agnė Žagrakalytė „Klara“

„Klara“ – naujausia Agnės Žagrakalytės knyga. Šiemet autorė kartu su R. Granausko, J. Melniko, P. Pukytės ir R. Aiškinytės buvo nominuota Metų knygos rinkimuose. A. Žagrakalytė jau yra atkreipusi dėmesį originaliu literatūriniu balsu.

Imantis skaityti „Klarą“ reikia pasiruošti, kad tai nebus tradicinis „kas, kur, kada, kaip“ siužetas. Pasakojimo linija čia chaotiška, fragmentai mainosi, o skaitytojas kartais erzinamas: knyga tai įtraukia, tai atstumia skaitytoją. Faktas, kad „Klara“ nuolat mainosi, tie patys fragmentai blyksi kitais akcentais, apauga vis kitokiomis, netikėtomis detalėmis. Ne veltui „Klara“ deklaruoja esanti ne romanas, bet komiksas (bande dessinée). Sunku susivokti, kur esama, kas ir kam vyksta. Vieną veiksmo fragmentą keičia kitas ir sunku sugaudyti, kokie jų tarpusavio ryšiai.

Klaros motina buvo graži moteris, gal tik labai nusidirbusi. Vaikai jai gimdavo lengvai ir greitai, mylėjo ji lygiai taip pat ūmiai, kaip ir nekentė, ryte galėjo dusinti glėbyje ir čiūčiuoti, o vakare skaudžiai išbarti, buvo graži, žvitrios mėlynos akys kartais sustingdavo ir patamsėdavo, tada ji būdavo ypač daili, baugiai, nematei tada nei išsiduobusių treninginių kelnių, nei amžinosios geltonos striukelės su ereliu, – akys viską nustelbdavo, didelės, giliavyzdės, į tokias įkristum, ir krisdavo jie visi paeiliui į tas akis kaip į smegduobes, tokį motinos žvilgsnį įjungdavo gražūs daiktai.

<…>

Močiute, pasek man pasaką. Nežinau pasakų. Kaip tai nežinai, gi tu sena, turi žinoti. Senė tyli. Tyli, tyli, o tada riebiai atsikrenkščia ir lėtai pradeda. Klara išplėtus akis ir ausis.

Gyveno kartą… Seniai, seniai, gyveno kartą liūtė karalienė. Liūtė karalienė turėjo… žentą. Turėjo žentą liūtė karalienė, ir kartą jis atėjo į svečius. Atėjo pas liūtę karalienę žentas, ir liūtė jį suėdė.

Klarytė virpėdama laukia, kas bus toliau. Senė tyli. Viskas, klausia nusiminus Klarytė, – viskas, sako senė ir nusisukus užmiega.

John Boyne „Berniukas dryžuota pižama“

Knyga „Berniukas dryžuota pižama“ išleista 2008 m., bet į mano rankas pakliuvo tik dabar. Nusprendžiau apie ją parašyti, nes jei dar yra žmonių, kurie ją pražiopsojo, tai rekomenduoju paskaityti.

Anotacija

John Boyne (g. 1971) – airių rašytojas, šešių knygų ir daugelio straipsnių autorius. Labiausiai jį išgarsino ketvirtasis kūrinys – Berniukas dryžuota pižama. Romanas išverstas į trisdešimt šešias kalbas, pelnęs daugybę apdovanojimų, paskelbtas tarptautiniu 2008 metų bestseleriu.

Pasak paties autoriaus, holokaustas – sudėtinga tema. Kiekvienas, pradėjęs ją nagrinėti, įsipareigoja atskleisti kuo daugiau emocinės tiesos. Kritikų nuomone, John Boyne parašė pavyzdinį romaną. Tai legenda apie holokaustą, kurią pasakoja devynmetis Brunas, vokiečių karininko sūnus. Jis visiškai nesuvokia, kas vyksta aplink, netiki net tuo, ką regi savo akimis. Niekas neįveikia jo naivumo. Brunas susidraugauja su bendraamžiu žyduku Šmueliu. Juodu skiria spygliuota tvora, bet jų draugystė vis stiprėja, gyvenimai neišvengiamai susipina.

Pagal šią knygą Miramax pastatė meninį filmą (režisierius Markas Hermanas). Kai kurie kritikai jį vadina geriausiu kino istorijoje pasakojimu apie vaikystę. Filmą jau suspėjo pamatyti ir dalis Lietuvos žiūrovų. Atsiliepimai jausmingi.

Neišdildomą įspūdį turėtų palikti ir pati knygą.

Nors knyga trumputė, joje nėra jokių nežinomų faktų, bet puikiai perteikiamas vaiko žvilgsnis, jo mąstymas ir supratimas. Nevadinčiau šio pernelyg naiviu, tiesiog tai – devynmetis iš tos kartos, kurie mokykloje dar nebuvo mokomi apie holokaustą. Jis jaučia, kad gyvena keistoje ir jam nepatinkančioje aplinkoje, bet tokių baisybių neįsivaizduoja, nes tiesiog nebuvo to nei patyręs, nei skaitęs apie tai. Puiki knyga apie vaikiškumą ir draugystę.

Julie Otsuka „Buda palėpėje“

Kas dar neskaitė, kas domisi kitomis kultūromis, požiūriu į asmenybę, išsilavinimą, visuomenės normas ir panašius dalykus, rekomenduoju paskaityti Julie Otsuka knygą „Buda palėpėje“. Nors knygos pasakotojos ir moterų grupės, su kuria ji tapatinasi, likimas tragiškas, knyga ko gero turėtų sužadinti sveiką pyktį, kodėl taip buvo ir ar dabar kas nors kitaip? Kaip dabar kertasi turtas, nuolankumas, tradicijos, individualumas ir kolektyviškumas.

Knygoje „mūsų“ vardus pasakojama apie japonų kartą tarp pasaulinių karų, kurios vyrai plūdo į JAV ieškoti darbo, o į Japoniją ateidavo laiškai su nuotraukomis, pagal kurias „fotografijų nuotakų“ karta rinkdavosi sau vyrą ir persikeldavo į kitą žemyną pas jį. Jas pasitikdavo vyrai, daugiau ar mažiau nepanašūs į tuos nuotraukose, japonės, auklėtos būti paslaugiomis ir nuolankiomis, skausmingai susidurdavo su kitokia kultūra, o buitis nė iš tolo nepriminė tos, kokią prieš tai vaizdavo emigrantai.

„Laive dauguma buvome išprususios, todėl neabejojome tapsiančios geromis žmonomis. Žinojome, kaip virti ir siūti. Žinojome, kaip patiekti arbatą, kaip kurti puokštes, kaip valandų valandas tyliai klūpoti ant plačių plokščių pėdų ir nepratarti absoliučiai nieko prasmingo“.

Moterų gyvenimas tampa dar sunkesnis nei tas, nuo kurio bėgo. Jos atsiduria svetimoje žemėje vienišos ir nevertinamos savo vyrų, dirba sunkiausius darbus, yra prievartaujamos, gimdo vaikus ir miršta gimdydamos… Skaudi, tačiau puiki knyga, patekusi tarp geriausių pernykščių vertimų (vertė Emilija Ferdmanaitė).

Julian Barnes „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“

Kaip autorių pristato leidėjai – Julian Barnes (g. 1946) – garsus šiuolaikinis britų rašytojas, žurnalistas, eseistas, už savo kūrybą apdovanotas gausybe literatūrinių premijų – jų turbūt yra gavęs daugiausiai iš šiuolaikinių Europos autorių. Jo kūriniai išversti daugiau kaip į dvidešimtį pasaulio kalbų.

„10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“ – postmodernistinis romanas, kuriuo naujai ir labai ironiškai pažvelgiama į pasaulio istoriją ar, tiksliau, mūsų istorijos supratimą. Jis parodo, kad mes žinome tik kažkokio fakto ar pasakojimo trupinį, kurį karta iš kartos aplipdėme kitais istoriniais, religiniais, meniniais pasakojimais, mitais ir įsivaizdavimais.

Barneso knyga prasideda nuo Nojaus istorijos, tik ši istorija – labai kitokia nei esame pratę ją girdėti. Nojus pasirodo besąs tiesiog senas girtuoklis, jo žmona – žiauri puošeiva, o gyvūnai turėjo panaudoti visą savo gudrumą, kad įlįstų į laivą.

Reikia pasakyti, kad Nojus nebuvo geras jūrininkas nei per audrą, nei saulei šviečiant. Jį pasirinko už pamaldumą, o ne už navigacinius įgūdžius. Siaučiant audrai jis buvo niekam tikęs, ne kažin ką sugebėjo ir ramioje jūroje. Iš ko aš sprendžiu? Ir vėl atpasakoju, ką sakė paukščiai – paukščiai, kurie ištisas savaites gali išsilaikyti ore, kuriems atrasti kelią iš vienos planetos galo į kitą padeda navigacinės sistemos, įmantrumu nenusileidžiančios jūsų išrastosioms. Taigi paukščiai kalbėjo, kad Nojus neišmano, ką darąs – jis tik blaškosi ir meldžiasi. Juk tai, ką jam pavedė, nebuvo pernelyg sunku atlikti, teisybė? Per audrą reikėjo išsilaikyti, stengiantis išvengti didžiausių verpetų; o vėjui nurimus pakako patikrinti, ar pernelyg nenukrypome nuo žemėlapyje pažymėto kurso, kad netektų išsilaipinti kur nors negyvenamoje Sacharos dykumoje.