Sharon Owens „Arbatinė Šilkmedžių gatvėje“

Anotacijoje knyga pristatoma taip:

Tai romantiškas ir nostalgiškas airių rašytojos Sharon Owens romanas apie žmones, kurių likimus sieja arbatinė Šilkmedžių gatvėje.

Penė dirba arbatinėje nuo mažumės. Jau trisdešimt penkerius metus jos gyvenimas plaukia pasroviui, nuobodžiai, nors ir be didelių tragedijų, bet Penė kažkaip net gėdijasi savo gyvenimo. Jau septyniolika metų kartu arbatinėje pluša ir jos vyras Danielius, kuriam desertų gaminimas vis labiau rūpi nei žmona…

Pelė nori permainų ir žino, kad niekas jų neatneš. Ji puoselėja savo troškimus ir laukia geresnių dienų, nors tik tai ji ir darė visą gyvenimą. Vieną dieną Penė savo nuolankioje širdyje pajunta bundant maištą.

Knygos herojai, arbatinės lankytojai, mėgsta jaukią arbatinės atmosferą ir skanius desertus, jie pasipasakoja savo istorijas ir draugiškai pasišneka apie gyvenimą, pasislepia nuo gyvenimo negandų ir paskanauja gardžių pyragaičių. Pasirodo, tai magiška vieta, kupina paslapčių.

Arbatinė
, kur šeimininkauja Danielius ir Penė, – susitikimo taškas, kur renkasi  visokio plauko keistuoliai ir nevykėliai: nepripažinta dailininkė, senmergės seserys, nespausdinamas rašytojas, namų šeimininkė ir t. t. Visi arbatinės klientai negyvena taip, kaip norėtų: trukdo nelaimingas šeimyninis gyvenimas, skurdas ir nepripažinimas, šeimos paslaptys, antsvoris, neištikimi sutuoktiniai ir t. t. Personažų daug, jie įvairūs ir su savomis nesėkmėmis. Net arbatinės šeimininkai turi savų nemalonumų, nesutarimų ir juodulių, tačiau pamažu visi savo gyvenimą pakeičia į gerą.

– Žinai, Danieliau, štai ką čia norėčiau padaryti. Nudažyti kavinę kraujo raudonumo spalva. Tik pažvelk , koks įspūdis, kai uždegtos stalinės lempos. Taip jauku ir prašmatnu.

– Mums tik šito ir trūksta, – atsiduso jis blizgindamas stiklinį padėklą varškės pyragui. – Šitos sienos tokios griuvenos, kad jų neįmanoma dažyti. Tu gi žinai, mieloji.
– Ar negalima pasamdyti žmogaus, kadjas pataisytų? Ar tiesiog sukandus dantis ją iš pagrindų atnaujinti? Įdėti didesnius langus, nupirkti naujus baldus? Virtuvėje įtaisyti naują įrangą? Tu gi žinai, kad mes tai išgalime.

– Mažute, kavinė žmonėms patinka tokia, kokia yra, – kirste nukirto Danielius. – Visame mieste čia viena iš nedaugelio vietų, iki šiol valdoma tos pačios šeimos ir nuo senų laikų nepakitusi. Karalienės koledžo studentams ji patinka. Sako, čia „klasė“. Retro stilius, ar kažkas tokio.

Koks mano vertinimas? Jei ieškoti vertingos literatūros, ši knyga ne tokia. Tačiau skaityti ją lengva ir smagu, tokia skani mini melodrama. Galima palyginti su pyragu – nors jis nėra vertingas ir itin sveikas, pyragas pakelia nuotaiką ir nuostabiai paįvairina šeštadienio pasivaikščiojimą po miesto centrą.

owens arbatine silkmedziu gatveje

Marianne Fredriksson „Ana, Hana ir Johana“

Švedų rašytojos knyga iš dvidešimto amžiaus aukso fondo. Anotacijoje knyga pristatoma taip:

Ana, Hana ir Johana – trys tos pačios šeimos skirtingų kartų moterys. Šiame šiltame ir daug minčių keliančiame romane Marianne Fredriksson piešia jų portretus švedų visuomenės fone, parodydama gyvenimo sąlygų raidą nuo skurdo iki gerovės. Tai knyga apie meilę, kelianti klausimą: ar galės moterys kada nors tapti laisvos? Ar egzistuoja asmeninė nepriklausomybė?

Prisipažinsiu, knygą skaityti pradėjau tik todėl, kad draugė, rašanti puikų tinklaraštį apie kosmetiką, man ją rekomendavo. Anksčiau ar nesuviliodavo pavadinimas, ar atbaidydavo žodžiai  „trijų moterų istorija“ ir dar mano matytas knygos viršelis buvo atgrasus. Visgi perskaičiau knygą su didžiuliu malonumu ir rekomenduoju visiems, kas dar neskaitė.

Čia jau negerai, tarė pati sau. Nes žinojo, kad laimės atseikėta, ir brangiai kaštuoja, jei per daug jos užsigvieši. Bet tada ji atsilošė, krestelėjo galvą ir prisiminė, kad jau yra užsimokėjusi. (psl. 48).

Pasakojimas yra gyvas, atrodo, kad nuoširdžiai, atvirai pasakojamas gyvenimas, nei gražesnis, nei prastesnis, tiesiog toks, koks buvo. Trys stiprios trijų kartų moterys. Jų rūpesčiai, paslaptys, viltys ir troškimai. Santūrumas ir nepasakyti žodžiai. Man patiko, kad šioje knygoje nėra moterims veikėjoms dažnai prikišamo perdėto jausmingumo, nors jausmų yra daug, tik jie giliai, nedemonstruojami.

Bet kartais būdavai teisi, ypač, kaip pasakei, jog aš irgi niekur nedingsiu. Ir manęs laukia moters gyvenimas.
Aš, senele, nenešiojau miltų maišų iš malūno į miestelį. Bet vis dėlto neišsisukau ir aš. (psl. 27).

Man patiko ir tai, kokia panaši visgi švedų ir lietuvių jausena. Buvo įdomu sužinoti apie ne tokių jau tolimų kaimynų istoriją, būdą, požiūrį, problemas.

Kodėl mes niekad nekalbėjom apie knygas? Juk vis dėlto tai buvo didžiulė bendra sritis. Ar kad tu nedrįsai?
Ne, taip negalėjo būti.
Ar todėl, kad aš nesiklausiau? Taip.
Man tu nerūpėjai kaip asmenybė, tik kaip mama. Ir tik tada, kai susirgai, dingai ir jau buvo per vėlu, kilo daugybė klausimų. (psl. 311).

viršelis

Agnė Žagrakalytė „Klara“

„Klara“ – naujausia Agnės Žagrakalytės knyga. Šiemet autorė kartu su R. Granausko, J. Melniko, P. Pukytės ir R. Aiškinytės buvo nominuota Metų knygos rinkimuose. A. Žagrakalytė jau yra atkreipusi dėmesį originaliu literatūriniu balsu.

Imantis skaityti „Klarą“ reikia pasiruošti, kad tai nebus tradicinis „kas, kur, kada, kaip“ siužetas. Pasakojimo linija čia chaotiška, fragmentai mainosi, o skaitytojas kartais erzinamas: knyga tai įtraukia, tai atstumia skaitytoją. Faktas, kad „Klara“ nuolat mainosi, tie patys fragmentai blyksi kitais akcentais, apauga vis kitokiomis, netikėtomis detalėmis. Ne veltui „Klara“ deklaruoja esanti ne romanas, bet komiksas (bande dessinée). Sunku susivokti, kur esama, kas ir kam vyksta. Vieną veiksmo fragmentą keičia kitas ir sunku sugaudyti, kokie jų tarpusavio ryšiai.

Klaros motina buvo graži moteris, gal tik labai nusidirbusi. Vaikai jai gimdavo lengvai ir greitai, mylėjo ji lygiai taip pat ūmiai, kaip ir nekentė, ryte galėjo dusinti glėbyje ir čiūčiuoti, o vakare skaudžiai išbarti, buvo graži, žvitrios mėlynos akys kartais sustingdavo ir patamsėdavo, tada ji būdavo ypač daili, baugiai, nematei tada nei išsiduobusių treninginių kelnių, nei amžinosios geltonos striukelės su ereliu, – akys viską nustelbdavo, didelės, giliavyzdės, į tokias įkristum, ir krisdavo jie visi paeiliui į tas akis kaip į smegduobes, tokį motinos žvilgsnį įjungdavo gražūs daiktai.

<…>

Močiute, pasek man pasaką. Nežinau pasakų. Kaip tai nežinai, gi tu sena, turi žinoti. Senė tyli. Tyli, tyli, o tada riebiai atsikrenkščia ir lėtai pradeda. Klara išplėtus akis ir ausis.

Gyveno kartą… Seniai, seniai, gyveno kartą liūtė karalienė. Liūtė karalienė turėjo… žentą. Turėjo žentą liūtė karalienė, ir kartą jis atėjo į svečius. Atėjo pas liūtę karalienę žentas, ir liūtė jį suėdė.

Klarytė virpėdama laukia, kas bus toliau. Senė tyli. Viskas, klausia nusiminus Klarytė, – viskas, sako senė ir nusisukus užmiega.

Klara