Julie Otsuka „Buda palėpėje“

Kas dar neskaitė, kas domisi kitomis kultūromis, požiūriu į asmenybę, išsilavinimą, visuomenės normas ir panašius dalykus, rekomenduoju paskaityti Julie Otsuka knygą „Buda palėpėje“. Nors knygos pasakotojos ir moterų grupės, su kuria ji tapatinasi, likimas tragiškas, knyga ko gero turėtų sužadinti sveiką pyktį, kodėl taip buvo ir ar dabar kas nors kitaip? Kaip dabar kertasi turtas, nuolankumas, tradicijos, individualumas ir kolektyviškumas.

Julie Otsuka „Buda palėpėje“

Knygoje „mūsų“ vardus pasakojama apie japonų kartą tarp pasaulinių karų, kurios vyrai plūdo į JAV ieškoti darbo, o į Japoniją ateidavo laiškai su nuotraukomis, pagal kurias „fotografijų nuotakų“ karta rinkdavosi sau vyrą ir persikeldavo į kitą žemyną pas jį. Jas pasitikdavo vyrai, daugiau ar mažiau nepanašūs į tuos nuotraukose, japonės, auklėtos būti paslaugiomis ir nuolankiomis, skausmingai susidurdavo su kitokia kultūra, o buitis nė iš tolo nepriminė tos, kokią prieš tai vaizdavo emigrantai.

„Laive dauguma buvome išprususios, todėl neabejojome tapsiančios geromis žmonomis. Žinojome, kaip virti ir siūti. Žinojome, kaip patiekti arbatą, kaip kurti puokštes, kaip valandų valandas tyliai klūpoti ant plačių plokščių pėdų ir nepratarti absoliučiai nieko prasmingo“.

Moterų gyvenimas tampa dar sunkesnis nei tas, nuo kurio bėgo. Jos atsiduria svetimoje žemėje vienišos ir nevertinamos savo vyrų, dirba sunkiausius darbus, yra prievartaujamos, gimdo vaikus ir miršta gimdydamos… Skaudi, tačiau puiki knyga, patekusi tarp geriausių pernykščių vertimų (vertė Emilija Ferdmanaitė).