Marianne Fredriksson „Ana, Hana ir Johana“

Švedų rašytojos knyga iš dvidešimto amžiaus aukso fondo. Anotacijoje knyga pristatoma taip:

Ana, Hana ir Johana – trys tos pačios šeimos skirtingų kartų moterys. Šiame šiltame ir daug minčių keliančiame romane Marianne Fredriksson piešia jų portretus švedų visuomenės fone, parodydama gyvenimo sąlygų raidą nuo skurdo iki gerovės. Tai knyga apie meilę, kelianti klausimą: ar galės moterys kada nors tapti laisvos? Ar egzistuoja asmeninė nepriklausomybė?

Prisipažinsiu, knygą skaityti pradėjau tik todėl, kad draugė, rašanti puikų tinklaraštį apie kosmetiką, man ją rekomendavo. Anksčiau ar nesuviliodavo pavadinimas, ar atbaidydavo žodžiai  „trijų moterų istorija“ ir dar mano matytas knygos viršelis buvo atgrasus. Visgi perskaičiau knygą su didžiuliu malonumu ir rekomenduoju visiems, kas dar neskaitė.

Čia jau negerai, tarė pati sau. Nes žinojo, kad laimės atseikėta, ir brangiai kaštuoja, jei per daug jos užsigvieši. Bet tada ji atsilošė, krestelėjo galvą ir prisiminė, kad jau yra užsimokėjusi. (psl. 48).

Pasakojimas yra gyvas, atrodo, kad nuoširdžiai, atvirai pasakojamas gyvenimas, nei gražesnis, nei prastesnis, tiesiog toks, koks buvo. Trys stiprios trijų kartų moterys. Jų rūpesčiai, paslaptys, viltys ir troškimai. Santūrumas ir nepasakyti žodžiai. Man patiko, kad šioje knygoje nėra moterims veikėjoms dažnai prikišamo perdėto jausmingumo, nors jausmų yra daug, tik jie giliai, nedemonstruojami.

Bet kartais būdavai teisi, ypač, kaip pasakei, jog aš irgi niekur nedingsiu. Ir manęs laukia moters gyvenimas.
Aš, senele, nenešiojau miltų maišų iš malūno į miestelį. Bet vis dėlto neišsisukau ir aš. (psl. 27).

Man patiko ir tai, kokia panaši visgi švedų ir lietuvių jausena. Buvo įdomu sužinoti apie ne tokių jau tolimų kaimynų istoriją, būdą, požiūrį, problemas.

Kodėl mes niekad nekalbėjom apie knygas? Juk vis dėlto tai buvo didžiulė bendra sritis. Ar kad tu nedrįsai?
Ne, taip negalėjo būti.
Ar todėl, kad aš nesiklausiau? Taip.
Man tu nerūpėjai kaip asmenybė, tik kaip mama. Ir tik tada, kai susirgai, dingai ir jau buvo per vėlu, kilo daugybė klausimų. (psl. 311).

viršelis

John Boyne „Berniukas dryžuota pižama“

John Boyne knygaKnyga „Berniukas dryžuota pižama“ išleista 2008 m., bet į mano rankas pakliuvo tik dabar. Nusprendžiau apie ją parašyti, nes jei dar yra žmonių, kurie ją pražiopsojo, tai rekomenduoju paskaityti.

Anotacija

John Boyne (g. 1971) – airių rašytojas, šešių knygų ir daugelio straipsnių autorius. Labiausiai jį išgarsino ketvirtasis kūrinys – Berniukas dryžuota pižama. Romanas išverstas į trisdešimt šešias kalbas, pelnęs daugybę apdovanojimų, paskelbtas tarptautiniu 2008 metų bestseleriu.

Pasak paties autoriaus, holokaustas – sudėtinga tema. Kiekvienas, pradėjęs ją nagrinėti, įsipareigoja atskleisti kuo daugiau emocinės tiesos. Kritikų nuomone, John Boyne parašė pavyzdinį romaną. Tai legenda apie holokaustą, kurią pasakoja devynmetis Brunas, vokiečių karininko sūnus. Jis visiškai nesuvokia, kas vyksta aplink, netiki net tuo, ką regi savo akimis. Niekas neįveikia jo naivumo. Brunas susidraugauja su bendraamžiu žyduku Šmueliu. Juodu skiria spygliuota tvora, bet jų draugystė vis stiprėja, gyvenimai neišvengiamai susipina.

Pagal šią knygą Miramax pastatė meninį filmą (režisierius Markas Hermanas). Kai kurie kritikai jį vadina geriausiu kino istorijoje pasakojimu apie vaikystę. Filmą jau suspėjo pamatyti ir dalis Lietuvos žiūrovų. Atsiliepimai jausmingi.

Neišdildomą įspūdį turėtų palikti ir pati knygą.

Nors knyga trumputė, joje nėra jokių nežinomų faktų, bet puikiai perteikiamas vaiko žvilgsnis, jo mąstymas ir supratimas. Nevadinčiau šio pernelyg naiviu, tiesiog tai – devynmetis iš tos kartos, kurie mokykloje dar nebuvo mokomi apie holokaustą. Jis jaučia, kad gyvena keistoje ir jam nepatinkančioje aplinkoje, bet tokių baisybių neįsivaizduoja, nes tiesiog nebuvo to nei patyręs, nei skaitęs apie tai. Puiki knyga apie vaikiškumą ir draugystę.