Marianne Fredriksson „Ana, Hana ir Johana“

Švedų rašytojos knyga iš dvidešimto amžiaus aukso fondo. Anotacijoje knyga pristatoma taip:

Ana, Hana ir Johana – trys tos pačios šeimos skirtingų kartų moterys. Šiame šiltame ir daug minčių keliančiame romane Marianne Fredriksson piešia jų portretus švedų visuomenės fone, parodydama gyvenimo sąlygų raidą nuo skurdo iki gerovės. Tai knyga apie meilę, kelianti klausimą: ar galės moterys kada nors tapti laisvos? Ar egzistuoja asmeninė nepriklausomybė?

Prisipažinsiu, knygą skaityti pradėjau tik todėl, kad draugė, rašanti puikų tinklaraštį apie kosmetiką, man ją rekomendavo. Anksčiau ar nesuviliodavo pavadinimas, ar atbaidydavo žodžiai  „trijų moterų istorija“ ir dar mano matytas knygos viršelis buvo atgrasus. Visgi perskaičiau knygą su didžiuliu malonumu ir rekomenduoju visiems, kas dar neskaitė.

Čia jau negerai, tarė pati sau. Nes žinojo, kad laimės atseikėta, ir brangiai kaštuoja, jei per daug jos užsigvieši. Bet tada ji atsilošė, krestelėjo galvą ir prisiminė, kad jau yra užsimokėjusi. (psl. 48).

Pasakojimas yra gyvas, atrodo, kad nuoširdžiai, atvirai pasakojamas gyvenimas, nei gražesnis, nei prastesnis, tiesiog toks, koks buvo. Trys stiprios trijų kartų moterys. Jų rūpesčiai, paslaptys, viltys ir troškimai. Santūrumas ir nepasakyti žodžiai. Man patiko, kad šioje knygoje nėra moterims veikėjoms dažnai prikišamo perdėto jausmingumo, nors jausmų yra daug, tik jie giliai, nedemonstruojami.

Bet kartais būdavai teisi, ypač, kaip pasakei, jog aš irgi niekur nedingsiu. Ir manęs laukia moters gyvenimas.
Aš, senele, nenešiojau miltų maišų iš malūno į miestelį. Bet vis dėlto neišsisukau ir aš. (psl. 27).

Man patiko ir tai, kokia panaši visgi švedų ir lietuvių jausena. Buvo įdomu sužinoti apie ne tokių jau tolimų kaimynų istoriją, būdą, požiūrį, problemas.

Kodėl mes niekad nekalbėjom apie knygas? Juk vis dėlto tai buvo didžiulė bendra sritis. Ar kad tu nedrįsai?
Ne, taip negalėjo būti.
Ar todėl, kad aš nesiklausiau? Taip.
Man tu nerūpėjai kaip asmenybė, tik kaip mama. Ir tik tada, kai susirgai, dingai ir jau buvo per vėlu, kilo daugybė klausimų. (psl. 311).

viršelis

Jodi Picoult „Mano sesers globėjas“

Nors knyga išleista buvo dar 2007 m., man į rankas ji pakliuvo tik dabar. Anotacijoje knyga pristatoma taip:

Viena žinomiausių Amerikos rašytojų – Jodi Picoult – kritikų ir skaitytojų labiausiai vertinama už sugebėjimą atskleisti žmonių jausmus. „Mano sesers globėjas“ – istorija apie šeimą, blaškomą prieštaringų poreikių, apie aistringą meilę, triumfuojančią prieš žmogiškąjį silpnumą. Ką reiškia būti gerais tėvais, gera seserimi, geru žmogumi? Ar teisinga daryti viską, kad išgelbėtum vaiko gyvybę, nors tai pažeidžia kito žmogaus teises? Ar verta stengtis suvokti kas esi, jei šios pastangos atveda prie konflikto su savimi? Klausyti savo širdies balso ar kitų patarimų?

Tai romanas apie šeimą, kurios ramų ir idilišką gyvenimą griauna dukros Keit liga. Kai Keit diagnozavo ūmią promielocitinę leukemiją, labai retą ir agresyvią kraujo ligą, ir tradicinis gydymas mažai tepadėjo, o vyresnysis brolis Džesas netiko kaip donoras, tėvai ryžosi netradiciniam poelgiui. Taip šeimoje atsirado mažiausioji sesutė Ana, vyresniosios identiška genetinė kopija. Koks to tikslas? Tai vaikštantis kraujo ir audinių donoras Keit. Mažylei Anai tenka iškentėti daug bjaurių procedūrų, adatų dūrių, kad padėtų savo seseriai. Taip Keit gyvybė palaikoma iki jai sukanka 16 metų. Pagrindinė problema – Ana nebenori būti daugiau donorė seseriai. Nagrinėjama, ar vaikas gali pats nuspręsti, ar už jį tai gali padaryti tėvai. Ar apskritai etiška gimdyti vaiką žinant, kad jis vėliau bus amžinas donoras? Mažoji Ana paduoda tėvus į teismą.

Knygoje pasakojama iš daugelio veikėjų pozicijų, puikiai parodoma, kokio sudėtingumo klausimai gali kilti, kokios yra etikos, moralės ir meilės ribos. Puiki, rekomenduotina knyga.

Jodi Picoult knyga