Gary Van Haas „Lotynų kvartalas. Jaunasis Picasso Paryžiuje“

Visų pirma atskleisiu pastebėjimą tiems, kas dar nėra patyrę šito savo kailiu: leidykla ‘Obuolys’ tikrai nėra iš tų, kurios leidžia itin geras, vertingas knygas. Šios leidyklos išleistos knygos dažnai pasižymia skambia antrašte, bet prastu turiniu, jose gausu vertimo, redagavimo klaidų. Trumpai sakant, daug darbo broko.

Visgi knyga „Lotynų kvartalas. Jaunasis Picasso Paryžiuje“ susiviliojau, nes nesugebėjau atsispirti Pablo Picasso žavesiui. Ko gero daugelis nori pamatyti jo darbus, sužinoti, ką jis mąstė, ką kalbėjo, kokia gi buvo ta Picasso jaunystė. Pablo Picasso tebėra vienas žymiausių ir produktyviausių visų laikų dailininkų, žinomas kaip garsiosios kubizmo technikos kūrėjas.

Knygoje bandyta pavaizduoti garsiojo tapytojo vaikystė, jaunystė, šlovės siekimas, skurdas, pakilimai ir nuopoliai, aistros ir neapykantos proveržiai. Bet nelabai aišku, kuo rėmėsi Gary Van Haas, kurdamas Picasso gyvenimo aprašymą, nežinia, kiek čia fikcijos, o kiek tikrų faktų.

„Lotynų kvartalas. Jaunasis Picasso Paryžiuje“ pasakojama apie 19-ečio pradedančio dailininko Picasso bandymus įsitvirtinti Paryžiuje ir panirti į bohemišką šio miesto gyvenimą. Neberasdamas sau įkvėpimo Barselonoje, kurioje mokytis dailės meno ėmė dar būdamas 16-os, jis su geriausiu draugu traukiniu išvyko į Šviesos miestą Paryžių.

Čia jo iš tiesų laukė toks gyvenimas, koks ir buvo žadėtas – būtent Paryžius tuo metu buvo pasaulinis menininkų centras. O kartu ir Paryžių kupiną aistros, kvaitulio, bohemiško polėkio, meilių ir asmeninių tragedijų.

Tai – istorija, kuri jau pati savaime žadina vaizduotės žaismą. Tačiau Gary Van Haas sukurtas Pablo Picasso paveikslas neįtikina, autorius tiesiog šuoliuoja laikotarpiu, pernelyg nesigilindamas į konkrečias situacijas, daug šablonų ir nuslydimo paviršiumi.

Knyga yra skirta tikrai ne tiems, kurie nori praplėsti savo žinias apie Pablo Picasso, greičiau tiems, kam patinka istorijos apie romantiškąjį, bohemiškąjį Paryžių. „Lotynų kvartalas“ tiks neįpareigojančiam skaitymui, tačiau gilesnės analizės joje nerasite.

John Fowles „Prancūzų leitenanto moteris“

Nors ši knyga nėra nauja, ją pamačiau ir panorau paskaityti. Suintrigavo kažkada nugirsti bendramokslės žodžiai, esą knyga yra visai nesąmonė. Visai kitaip apie kūrinį galvojo pats autorius, kuris romaną „Prancūzų leitenanto moteris” įvardijo kaip jam labiausiai patinkančią ir tobuliausią knygą.

„Prancūzų leitenanto moteris” – pasaulinis bestseleris, įtrauktas į geriausių XX a. knygų, sukurtų anglų kalba, šimtinę. Pagal šį romaną sukurtas to paties pavadinimo Karel Reisz filmas, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko Meryl Streep ir Jeremy Irons.

J. Fowles detaliai atkuria tramdomo seksualumo ir žiaurios veidmainystės kankinamą karalienės Viktorijos epochą. Aristokratiško Čarlzo Smitsono ir atstumtosios Saros Vudraf, bandančių išsiveržti iš savojo amžiaus moralinių pančių paveikslai įgauna epinės tragedijos bruožų.

Romane galima rasti daugybę temų: daug dėmesio Viktorijos epochai Anglijoje, kurioje gyvena etikos, religijos normų suvaržyti žmonės, atskleidžiami politiniai svarstymai (liberalų ir konservatorių kova, populiarėjantis marksizmas), mokslo srityje paskelbti Darvino atradimai.

Nepaisant to, svarbiausia be abejo yra meilės istorija, kurioje veikėjai susipina tarsi lipniame voratinklyje: besistengiantis elgtis džentelmeniškai, bet vidumi prie laikotarpio reikalavimų nepritampantis Čarlzas, savarankiška ir melancholiška Sara ir stereotipinė to meto gražuolė Čarlzo sužadėtinė Ernestina, kuri visiškai jauna stumiama į vedybinio gyvenimo ir turtingos ponios rolę.

Nenoriu pasakoti apie turinį detaliai, nes tikiuosi, kad knygą paskaitysite patys arba pasižiūrėsite filmą, kuris kino istorijoje vadinamas viena originaliausių ir labiausiai pasisekusių ekranizacijų.

James M. Cain „Laiškanešys skambina du kartus“

Knygos autorius vadinamas ‘juodojo romano’ klasiku, o ‘Laiškanešys skambina du kartus’ – pirmasis ir ko gero geriausias jo romanas. Nors anuomet sulaukė ne tik kritikų liaupsų, bet ir moralės sergėtojų cenzūros (JAV ši knyga kurį laiką buvo uždrausta), tai matyt tik padidino knygos populiarumą ir žavesį. Romane ‘Laiškanešys skambina du kartus’ nevengiama sekso scenų, smurto.

Knyga, pasirodžiusi 1934 m. išsiskyrė iš kitų. Romanas buvo naujoviškas ne tik stiliumi, bet ir siužetu: banali dviejų paprastų, niekuo neypatingų žmonių aistra baigiasi nusikaltimu, kurio motyvai – pinigai ir seksas. Pasirinkęs neutralaus stebėtojo poziciją ir nereikšdamas jokių moralinių vertinimų, Jamesas M. Cainas stebi savo personažus ir tiksliai preparuoja jų poelgio priežastis.

Knygoje pasakojama istorija apie jauną bastūną Frenką. Netikėtai užsukusį į pakelės užeigą, kurioje dirba graikas Nikas. Jo jauna žmona Kora sužavi Frenką ir jie tampa meilužiais. Meilė, kuri atnešė daug skausmo ir privedė įsimylėjėlius iki nusikaltimo. Jie nusprendžia atsikratyti Niku…

Bet visi mūsų poelgiai gyvenime turi atsaką. Niekas nelieka nenubaustas.  Ir nebūtinai bausmė – tik kalėjimo grotos.

Daugelis autoriaus knygų buvo ekranizuoti. Ne išimtis ir ši knyga. Pirmoji ‘The postman always rings twice‘ ekranizacija pasirodė 1946m. Antrojoje ekranizacijoje, kuri pasirodė 1981 m., pagrindinius vaidmenis atliko Lana Turner bei John Garfield.

Mano manymu, tai verta dėmesio knyga, kuri įtrauks jus visam vakarui.

Sharon Owens „Arbatinė Šilkmedžių gatvėje“

Anotacijoje knyga pristatoma taip:

Tai romantiškas ir nostalgiškas airių rašytojos Sharon Owens romanas apie žmones, kurių likimus sieja arbatinė Šilkmedžių gatvėje.

Penė dirba arbatinėje nuo mažumės. Jau trisdešimt penkerius metus jos gyvenimas plaukia pasroviui, nuobodžiai, nors ir be didelių tragedijų, bet Penė kažkaip net gėdijasi savo gyvenimo. Jau septyniolika metų kartu arbatinėje pluša ir jos vyras Danielius, kuriam desertų gaminimas vis labiau rūpi nei žmona…

Pelė nori permainų ir žino, kad niekas jų neatneš. Ji puoselėja savo troškimus ir laukia geresnių dienų, nors tik tai ji ir darė visą gyvenimą. Vieną dieną Penė savo nuolankioje širdyje pajunta bundant maištą.

Knygos herojai, arbatinės lankytojai, mėgsta jaukią arbatinės atmosferą ir skanius desertus, jie pasipasakoja savo istorijas ir draugiškai pasišneka apie gyvenimą, pasislepia nuo gyvenimo negandų ir paskanauja gardžių pyragaičių. Pasirodo, tai magiška vieta, kupina paslapčių.

Arbatinė, kur šeimininkauja Danielius ir Penė, – susitikimo taškas, kur renkasi  visokio plauko keistuoliai ir nevykėliai: nepripažinta dailininkė, senmergės seserys, nespausdinamas rašytojas, namų šeimininkė ir t. t. Visi arbatinės klientai negyvena taip, kaip norėtų: trukdo nelaimingas šeimyninis gyvenimas, skurdas ir nepripažinimas, šeimos paslaptys, antsvoris, neištikimi sutuoktiniai ir t. t. Personažų daug, jie įvairūs ir su savomis nesėkmėmis. Net arbatinės šeimininkai turi savų nemalonumų, nesutarimų ir juodulių, tačiau pamažu visi savo gyvenimą pakeičia į gerą.

– Žinai, Danieliau, štai ką čia norėčiau padaryti. Nudažyti kavinę kraujo raudonumo spalva. Tik pažvelk , koks įspūdis, kai uždegtos stalinės lempos. Taip jauku ir prašmatnu.

– Mums tik šito ir trūksta, – atsiduso jis blizgindamas stiklinį padėklą varškės pyragui. – Šitos sienos tokios griuvenos, kad jų neįmanoma dažyti. Tu gi žinai, mieloji.

– Ar negalima pasamdyti žmogaus, kadjas pataisytų? Ar tiesiog sukandus dantis ją iš pagrindų atnaujinti? Įdėti didesnius langus, nupirkti naujus baldus? Virtuvėje įtaisyti naują įrangą? Tu gi žinai, kad mes tai išgalime.

– Mažute, kavinė žmonėms patinka tokia, kokia yra, – kirste nukirto Danielius. – Visame mieste čia viena iš nedaugelio vietų, iki šiol valdoma tos pačios šeimos ir nuo senų laikų nepakitusi. Karalienės koledžo studentams ji patinka. Sako, čia „klasė“. Retro stilius, ar kažkas tokio.

Koks mano vertinimas? Jei ieškoti vertingos literatūros, ši knyga ne tokia. Tačiau skaityti ją lengva ir smagu, tokia skani mini melodrama. Galima palyginti su pyragu – nors jis nėra vertingas ir itin sveikas, pyragas pakelia nuotaiką ir nuostabiai paįvairina šeštadienio pasivaikščiojimą po miesto centrą.

Marianne Fredriksson „Ana, Hana ir Johana“

Švedų rašytojos knyga iš dvidešimto amžiaus aukso fondo. Anotacijoje knyga pristatoma taip:

Ana, Hana ir Johana – trys tos pačios šeimos skirtingų kartų moterys. Šiame šiltame ir daug minčių keliančiame romane Marianne Fredriksson piešia jų portretus švedų visuomenės fone, parodydama gyvenimo sąlygų raidą nuo skurdo iki gerovės. Tai knyga apie meilę, kelianti klausimą: ar galės moterys kada nors tapti laisvos? Ar egzistuoja asmeninė nepriklausomybė?

Prisipažinsiu, knygą skaityti pradėjau tik todėl, kad draugė, rašanti puikų tinklaraštį apie kosmetiką, man ją rekomendavo. Anksčiau ar nesuviliodavo pavadinimas, ar atbaidydavo žodžiai  „trijų moterų istorija“ ir dar mano matytas knygos viršelis buvo atgrasus. Visgi perskaičiau knygą su didžiuliu malonumu ir rekomenduoju visiems, kas dar neskaitė.

Čia jau negerai, tarė pati sau. Nes žinojo, kad laimės atseikėta, ir brangiai kaštuoja, jei per daug jos užsigvieši. Bet tada ji atsilošė, krestelėjo galvą ir prisiminė, kad jau yra užsimokėjusi. (psl. 48).

Pasakojimas yra gyvas, atrodo, kad nuoširdžiai, atvirai pasakojamas gyvenimas, nei gražesnis, nei prastesnis, tiesiog toks, koks buvo. Trys stiprios trijų kartų moterys. Jų rūpesčiai, paslaptys, viltys ir troškimai. Santūrumas ir nepasakyti žodžiai. Man patiko, kad šioje knygoje nėra moterims veikėjoms dažnai prikišamo perdėto jausmingumo, nors jausmų yra daug, tik jie giliai, nedemonstruojami.

Bet kartais būdavai teisi, ypač, kaip pasakei, jog aš irgi niekur nedingsiu. Ir manęs laukia moters gyvenimas.
Aš, senele, nenešiojau miltų maišų iš malūno į miestelį. Bet vis dėlto neišsisukau ir aš. (psl. 27).

Man patiko ir tai, kokia panaši visgi švedų ir lietuvių jausena. Buvo įdomu sužinoti apie ne tokių jau tolimų kaimynų istoriją, būdą, požiūrį, problemas.

Kodėl mes niekad nekalbėjom apie knygas? Juk vis dėlto tai buvo didžiulė bendra sritis. Ar kad tu nedrįsai?
Ne, taip negalėjo būti.
Ar todėl, kad aš nesiklausiau? Taip.
Man tu nerūpėjai kaip asmenybė, tik kaip mama. Ir tik tada, kai susirgai, dingai ir jau buvo per vėlu, kilo daugybė klausimų. (psl. 311).

Agnė Žagrakalytė „Klara“

„Klara“ – naujausia Agnės Žagrakalytės knyga. Šiemet autorė kartu su R. Granausko, J. Melniko, P. Pukytės ir R. Aiškinytės buvo nominuota Metų knygos rinkimuose. A. Žagrakalytė jau yra atkreipusi dėmesį originaliu literatūriniu balsu.

Imantis skaityti „Klarą“ reikia pasiruošti, kad tai nebus tradicinis „kas, kur, kada, kaip“ siužetas. Pasakojimo linija čia chaotiška, fragmentai mainosi, o skaitytojas kartais erzinamas: knyga tai įtraukia, tai atstumia skaitytoją. Faktas, kad „Klara“ nuolat mainosi, tie patys fragmentai blyksi kitais akcentais, apauga vis kitokiomis, netikėtomis detalėmis. Ne veltui „Klara“ deklaruoja esanti ne romanas, bet komiksas (bande dessinée). Sunku susivokti, kur esama, kas ir kam vyksta. Vieną veiksmo fragmentą keičia kitas ir sunku sugaudyti, kokie jų tarpusavio ryšiai.

Klaros motina buvo graži moteris, gal tik labai nusidirbusi. Vaikai jai gimdavo lengvai ir greitai, mylėjo ji lygiai taip pat ūmiai, kaip ir nekentė, ryte galėjo dusinti glėbyje ir čiūčiuoti, o vakare skaudžiai išbarti, buvo graži, žvitrios mėlynos akys kartais sustingdavo ir patamsėdavo, tada ji būdavo ypač daili, baugiai, nematei tada nei išsiduobusių treninginių kelnių, nei amžinosios geltonos striukelės su ereliu, – akys viską nustelbdavo, didelės, giliavyzdės, į tokias įkristum, ir krisdavo jie visi paeiliui į tas akis kaip į smegduobes, tokį motinos žvilgsnį įjungdavo gražūs daiktai.

<…>

Močiute, pasek man pasaką. Nežinau pasakų. Kaip tai nežinai, gi tu sena, turi žinoti. Senė tyli. Tyli, tyli, o tada riebiai atsikrenkščia ir lėtai pradeda. Klara išplėtus akis ir ausis.

Gyveno kartą… Seniai, seniai, gyveno kartą liūtė karalienė. Liūtė karalienė turėjo… žentą. Turėjo žentą liūtė karalienė, ir kartą jis atėjo į svečius. Atėjo pas liūtę karalienę žentas, ir liūtė jį suėdė.

Klarytė virpėdama laukia, kas bus toliau. Senė tyli. Viskas, klausia nusiminus Klarytė, – viskas, sako senė ir nusisukus užmiega.

Jodi Picoult „Mano sesers globėjas“

Nors knyga išleista buvo dar 2007 m., man į rankas ji pakliuvo tik dabar. Anotacijoje knyga pristatoma taip:

Viena žinomiausių Amerikos rašytojų – Jodi Picoult – kritikų ir skaitytojų labiausiai vertinama už sugebėjimą atskleisti žmonių jausmus. „Mano sesers globėjas“ – istorija apie šeimą, blaškomą prieštaringų poreikių, apie aistringą meilę, triumfuojančią prieš žmogiškąjį silpnumą. Ką reiškia būti gerais tėvais, gera seserimi, geru žmogumi? Ar teisinga daryti viską, kad išgelbėtum vaiko gyvybę, nors tai pažeidžia kito žmogaus teises? Ar verta stengtis suvokti kas esi, jei šios pastangos atveda prie konflikto su savimi? Klausyti savo širdies balso ar kitų patarimų?

Tai romanas apie šeimą, kurios ramų ir idilišką gyvenimą griauna dukros Keit liga. Kai Keit diagnozavo ūmią promielocitinę leukemiją, labai retą ir agresyvią kraujo ligą, ir tradicinis gydymas mažai tepadėjo, o vyresnysis brolis Džesas netiko kaip donoras, tėvai ryžosi netradiciniam poelgiui. Taip šeimoje atsirado mažiausioji sesutė Ana, vyresniosios identiška genetinė kopija. Koks to tikslas? Tai vaikštantis kraujo ir audinių donoras Keit. Mažylei Anai tenka iškentėti daug bjaurių procedūrų, adatų dūrių, kad padėtų savo seseriai. Taip Keit gyvybė palaikoma iki jai sukanka 16 metų. Pagrindinė problema – Ana nebenori būti daugiau donorė seseriai. Nagrinėjama, ar vaikas gali pats nuspręsti, ar už jį tai gali padaryti tėvai. Ar apskritai etiška gimdyti vaiką žinant, kad jis vėliau bus amžinas donoras? Mažoji Ana paduoda tėvus į teismą.

Knygoje pasakojama iš daugelio veikėjų pozicijų, puikiai parodoma, kokio sudėtingumo klausimai gali kilti, kokios yra etikos, moralės ir meilės ribos. Puiki, rekomenduotina knyga.

John Boyne „Berniukas dryžuota pižama“

Knyga „Berniukas dryžuota pižama“ išleista 2008 m., bet į mano rankas pakliuvo tik dabar. Nusprendžiau apie ją parašyti, nes jei dar yra žmonių, kurie ją pražiopsojo, tai rekomenduoju paskaityti.

Anotacija

John Boyne (g. 1971) – airių rašytojas, šešių knygų ir daugelio straipsnių autorius. Labiausiai jį išgarsino ketvirtasis kūrinys – Berniukas dryžuota pižama. Romanas išverstas į trisdešimt šešias kalbas, pelnęs daugybę apdovanojimų, paskelbtas tarptautiniu 2008 metų bestseleriu.

Pasak paties autoriaus, holokaustas – sudėtinga tema. Kiekvienas, pradėjęs ją nagrinėti, įsipareigoja atskleisti kuo daugiau emocinės tiesos. Kritikų nuomone, John Boyne parašė pavyzdinį romaną. Tai legenda apie holokaustą, kurią pasakoja devynmetis Brunas, vokiečių karininko sūnus. Jis visiškai nesuvokia, kas vyksta aplink, netiki net tuo, ką regi savo akimis. Niekas neįveikia jo naivumo. Brunas susidraugauja su bendraamžiu žyduku Šmueliu. Juodu skiria spygliuota tvora, bet jų draugystė vis stiprėja, gyvenimai neišvengiamai susipina.

Pagal šią knygą Miramax pastatė meninį filmą (režisierius Markas Hermanas). Kai kurie kritikai jį vadina geriausiu kino istorijoje pasakojimu apie vaikystę. Filmą jau suspėjo pamatyti ir dalis Lietuvos žiūrovų. Atsiliepimai jausmingi.

Neišdildomą įspūdį turėtų palikti ir pati knygą.

Nors knyga trumputė, joje nėra jokių nežinomų faktų, bet puikiai perteikiamas vaiko žvilgsnis, jo mąstymas ir supratimas. Nevadinčiau šio pernelyg naiviu, tiesiog tai – devynmetis iš tos kartos, kurie mokykloje dar nebuvo mokomi apie holokaustą. Jis jaučia, kad gyvena keistoje ir jam nepatinkančioje aplinkoje, bet tokių baisybių neįsivaizduoja, nes tiesiog nebuvo to nei patyręs, nei skaitęs apie tai. Puiki knyga apie vaikiškumą ir draugystę.

Julie Otsuka „Buda palėpėje“

Kas dar neskaitė, kas domisi kitomis kultūromis, požiūriu į asmenybę, išsilavinimą, visuomenės normas ir panašius dalykus, rekomenduoju paskaityti Julie Otsuka knygą „Buda palėpėje“. Nors knygos pasakotojos ir moterų grupės, su kuria ji tapatinasi, likimas tragiškas, knyga ko gero turėtų sužadinti sveiką pyktį, kodėl taip buvo ir ar dabar kas nors kitaip? Kaip dabar kertasi turtas, nuolankumas, tradicijos, individualumas ir kolektyviškumas.

Knygoje „mūsų“ vardus pasakojama apie japonų kartą tarp pasaulinių karų, kurios vyrai plūdo į JAV ieškoti darbo, o į Japoniją ateidavo laiškai su nuotraukomis, pagal kurias „fotografijų nuotakų“ karta rinkdavosi sau vyrą ir persikeldavo į kitą žemyną pas jį. Jas pasitikdavo vyrai, daugiau ar mažiau nepanašūs į tuos nuotraukose, japonės, auklėtos būti paslaugiomis ir nuolankiomis, skausmingai susidurdavo su kitokia kultūra, o buitis nė iš tolo nepriminė tos, kokią prieš tai vaizdavo emigrantai.

„Laive dauguma buvome išprususios, todėl neabejojome tapsiančios geromis žmonomis. Žinojome, kaip virti ir siūti. Žinojome, kaip patiekti arbatą, kaip kurti puokštes, kaip valandų valandas tyliai klūpoti ant plačių plokščių pėdų ir nepratarti absoliučiai nieko prasmingo“.

Moterų gyvenimas tampa dar sunkesnis nei tas, nuo kurio bėgo. Jos atsiduria svetimoje žemėje vienišos ir nevertinamos savo vyrų, dirba sunkiausius darbus, yra prievartaujamos, gimdo vaikus ir miršta gimdydamos… Skaudi, tačiau puiki knyga, patekusi tarp geriausių pernykščių vertimų (vertė Emilija Ferdmanaitė).

Julian Barnes „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“

Kaip autorių pristato leidėjai – Julian Barnes (g. 1946) – garsus šiuolaikinis britų rašytojas, žurnalistas, eseistas, už savo kūrybą apdovanotas gausybe literatūrinių premijų – jų turbūt yra gavęs daugiausiai iš šiuolaikinių Europos autorių. Jo kūriniai išversti daugiau kaip į dvidešimtį pasaulio kalbų.

„10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“ – postmodernistinis romanas, kuriuo naujai ir labai ironiškai pažvelgiama į pasaulio istoriją ar, tiksliau, mūsų istorijos supratimą. Jis parodo, kad mes žinome tik kažkokio fakto ar pasakojimo trupinį, kurį karta iš kartos aplipdėme kitais istoriniais, religiniais, meniniais pasakojimais, mitais ir įsivaizdavimais.

Barneso knyga prasideda nuo Nojaus istorijos, tik ši istorija – labai kitokia nei esame pratę ją girdėti. Nojus pasirodo besąs tiesiog senas girtuoklis, jo žmona – žiauri puošeiva, o gyvūnai turėjo panaudoti visą savo gudrumą, kad įlįstų į laivą.

Reikia pasakyti, kad Nojus nebuvo geras jūrininkas nei per audrą, nei saulei šviečiant. Jį pasirinko už pamaldumą, o ne už navigacinius įgūdžius. Siaučiant audrai jis buvo niekam tikęs, ne kažin ką sugebėjo ir ramioje jūroje. Iš ko aš sprendžiu? Ir vėl atpasakoju, ką sakė paukščiai – paukščiai, kurie ištisas savaites gali išsilaikyti ore, kuriems atrasti kelią iš vienos planetos galo į kitą padeda navigacinės sistemos, įmantrumu nenusileidžiančios jūsų išrastosioms. Taigi paukščiai kalbėjo, kad Nojus neišmano, ką darąs – jis tik blaškosi ir meldžiasi. Juk tai, ką jam pavedė, nebuvo pernelyg sunku atlikti, teisybė? Per audrą reikėjo išsilaikyti, stengiantis išvengti didžiausių verpetų; o vėjui nurimus pakako patikrinti, ar pernelyg nenukrypome nuo žemėlapyje pažymėto kurso, kad netektų išsilaipinti kur nors negyvenamoje Sacharos dykumoje.