Nors knyga išleista buvo dar 2007 m., man į rankas ji pakliuvo tik dabar. Anotacijoje knyga pristatoma taip:
Viena žinomiausių Amerikos rašytojų – Jodi Picoult – kritikų ir skaitytojų labiausiai vertinama už sugebėjimą atskleisti žmonių jausmus. „Mano sesers globėjas“ – istorija apie šeimą, blaškomą prieštaringų poreikių, apie aistringą meilę, triumfuojančią prieš žmogiškąjį silpnumą. Ką reiškia būti gerais tėvais, gera seserimi, geru žmogumi? Ar teisinga daryti viską, kad išgelbėtum vaiko gyvybę, nors tai pažeidžia kito žmogaus teises? Ar verta stengtis suvokti kas esi, jei šios pastangos atveda prie konflikto su savimi? Klausyti savo širdies balso ar kitų patarimų?
Tai romanas apie šeimą, kurios ramų ir idilišką gyvenimą griauna dukros Keit liga. Kai Keit diagnozavo ūmią promielocitinę leukemiją, labai retą ir agresyvią kraujo ligą, ir tradicinis gydymas mažai tepadėjo, o vyresnysis brolis Džesas netiko kaip donoras, tėvai ryžosi netradiciniam poelgiui. Taip šeimoje atsirado mažiausioji sesutė Ana, vyresniosios identiška genetinė kopija. Koks to tikslas? Tai vaikštantis kraujo ir audinių donoras Keit. Mažylei Anai tenka iškentėti daug bjaurių procedūrų, adatų dūrių, kad padėtų savo seseriai. Taip Keit gyvybė palaikoma iki jai sukanka 16 metų. Pagrindinė problema – Ana nebenori būti daugiau donorė seseriai. Nagrinėjama, ar vaikas gali pats nuspręsti, ar už jį tai gali padaryti tėvai. Ar apskritai etiška gimdyti vaiką žinant, kad jis vėliau bus amžinas donoras? Mažoji Ana paduoda tėvus į teismą.
Knygoje pasakojama iš daugelio veikėjų pozicijų, puikiai parodoma, kokio sudėtingumo klausimai gali kilti, kokios yra etikos, moralės ir meilės ribos. Puiki, rekomenduotina knyga.
BIBLIOTEKA IR PELĖ 